Paprastasis saldymedis (Glycyrrhiza glabra L.) – daugiametis žolinis pupinių šeimos augalas, paplitęs Pietryčių Europoje, Vakarų Azijoje ir Vidurio Rytuose. Pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžių glyks – saldus ir rhiza – šaknis. Manoma, jog saldymedžio tėvynė yra Mažoji ir Vidurio Azija. Didžiuoju šilko keliu jis keliavo į Kiniją, paskui į Tibetą, čia ir įsitvirtino. Ilgainiui šis augalas išpopuliarėjo Indijoje, Birmoje, Korėjoje, Vietname, Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose, Kaukaze. Vėliau pradėtas auginti ir Vakarų Europoje, Amerikoje. XX amžiaus pradžioje šios žaliavos paklausa smarkiai išaugo. Šiuo metu daug jos pagaminama Italijoje, Graikijoje, Turkijoje, Azijos šalyse.tai augalas, savo savybėmis prilygstantis populiariajam ženšeniui. Kinai įsitikinę, jog saldymedis saugo žmogaus stiprybės ir ilgaamžiškumo paslaptį. Ajurvedoje jis vadinamas augalu raktu, nes veikia visus organus ir dedamas į visokius gydomuosius mišinius. Žolininkai teigia, jog saldymedis sustiprina kitų vaistinių augalų veikimą. Saldymedis žinomas ir vertinamas visame pasaulyje.
Paprastasis saldymedis – vienas iš plačiausiai vartojamų ir geriausiai aprašytų vaistinių augalų nuo antikos laikų. Žinių apie jo vartojimą rasta asirų lentelėse 2000 metų prieš Kristų. Teofrastas iš Lesbo IV amžiuje prieš Kristų teigęs, jog šis augalas malšina troškulį. Avicena šaknis rekomendavo nuo inkstų ir šlapimo pūslės ligų, gastrito, karščiavimo, plaučių ligų bei kitų negalavimų. Apie ženšenio konkurento sveikatinamąsias savybes kalbama ir seniausioje kinų medicinos knygoje, parašytoje daugiau nei prieš 3000 metų iki Kristaus. Daugelį tūkstantmečių kinų gydytojai saldymedį laikė puikia gydomąja priemone ir stengėsi įtraukti į įvairias receptūras. Buvo manoma, kad šis augalas stiprina kitų vaistų savybes, neutralizuoja į organizmą patekusius nuodus. Pasak tibetiečių, saldymedžio šaknys ne tik ilgina gyvenimą, bet ir stiprina visus šešis pojūčius. Senovės Egipto gydytojai šio augalo gaudavo iš asirų ir šumerų. Iš jo būdavo ruošiamas gėrimas ritualams, atliekamiems faraonų garbei. Šaknų gabalėlių rasta Egipto valdovų kapavietėse. Saldymedžių gėrimą vertino egiptiečiai vyrai. Nuo viduramžių saldymedis minimas visose medicinos knygose ir vaistinių augalų sąrašuose. Nuo XIV amžiaus jis vartotas kosuliui, bronchitui ir peršalimui malšinti.
Moksliniais tyrimais nustatyta, kad saldymedžio šaknyse yra saponinų (ypač glicirizino), glikozidų, flavonoidų, izoflavonoidų, asparagino, vitamino C, eterinio aliejaus, krakmolo, cukrų, baltymų, pigmentų, mineralinių ir kitų medžiagų. Įvairių šalių oficialiojoje ir liaudies medicinoje rekomenduojami vartoti nuovirai, užpilai, sirupai, ekstraktas, milteliai ir kiti preparatai. Jais gydomas peršalimas, gripas, kosulys, emfizema, bronchinė astma, reumatas, gerklės uždegimai, virusinės ir grybelinės infekcijos, nuovargis, depresija, gingivitas, dantų ėduonis, podagra, artritas, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opos, žvynelinė, juostinė pūslelinė, egzema, dermatitai ir kt.
Saldymedžio preparatatais nereikėtų piktnaudžiauti. Jų negalima vartoti nėščioms moterims, sergant hipertenzija, kepenų ciroze, diabetu, inkstų nepakankamumu, cholestaze, hipokalemija, edemomis, esant širdies aritmijai ir kitiems sutrikimams. 2008 metais Europos Komisija išplatino pranešimą, kuriame rekomenduojamos ne didesnės nei 100 mg dozės per dieną. Nuo gausesnio kiekio gali pakilti kraujospūdis, nusilpti raumenys, apimti chroniškas nuovargis, skaudėti dantis, vyrų organizme sumažėja testosterono.
Parengta pagal žiniasklaidos pranešimus